Geras jausmas žmogų apima žiūrint į augantį medį, mišką. Dar smagiau žvelgti į juos žinant, jog prie to augimo ir pats esi prisidėjęs. Šis jausmas, reikia manyti, nesvetimas ne vienam Želvos vidurinės mokyklos moksleiviui – šios mokyklos ugdytiniai ne kartą yra dalyvavę prasmingose miško sodinimo akcijose, talkose. Jau keleri metai Želvos girininkijos pakrašty į aukštį stiebiasi dabartinių devintokų sodintos eglaitės (jų tuomet buvo pasodintas visas tūkstantis), ne vieną kartą jaunieji želviškiai dalyvavo UAB „Likmerė“, VĮ Ukmergės miškų urėdijos, Želvos girininkijos organizuotose Miško sodinimo šventėse.

Šįkart gražią iniciatyvą parodė Želvos vidurinės mokyklos mažiausieji – trečiaklasiai - ir jų mokytoja Jolanta Butkienė. Rudenėjančiame miške įvairiems darbeliams prisirinkę ąžuolo gilių, vaikai ir jų mokytoja nepanoro, jog visa tai prapultų, todėl nutarė, jog geriausias kelias mažosioms gilėms – grįžti atgal į mišką, tik jau būsimųjų ąžuolų sėklomis. Šiam gražiam sumanymui pritarė Želvos girininkijos girininkas Gintautas Povylius, kuris pasiūlė moksleiviams kartu surengti nedidelę, bet gražią ir prasmingą miško – ąžuolyno sodinimo akciją. Girininkas parinko tam tinkamą vietą – kirtavietę netoli Virkščių, Daratlaukio miške.

Kaip pasakojo trečiaklasių mokytoja J.Butkienė, vaikai, dalyvaudami šioje akcijoje, ne tik atliko pagrindinį suplanuotą darbą – pasodino giles, bet ir turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su mišku, jame augančių medžių rūšimis, apžiūrėjo jau paruoštos medienos sandėlį, netgi išvydo miškui nebūdingų vaizdų – vidury miško augančią storakamienę trešnę, įspūdingo dydžio laukinę obelį. Suaugusiam žmogui tai greičiausiai įprasti reginiai, bet vaikui, dar tik besimokančiam pažinti gamtos pasaulį, tai išties palieka įspūdį, o ypač įsimenančios lieka pamokos, išmoktos ne įprastai klasėje, iš vadovėlio, bet iš arti žvelgiant į gamtą, mišką, tyrinėjant jo paslaptis. Beje, tai ne vienintelė tokia želviškių trečiokų išvyka – jų mokytoja neretai stengiasi, jog jos ugdytiniai ne tradiciniais būdais, o išvykose, ekskursijose išvystų tai, apie ką yra skaitę knygose, mokęsi iš vadovėlio... O Želvos girininkas G.Povylius gidu po mišką yra buvęs ne vienai moksleivių grupei – tokios išvykos, netradicinės pamokos vyksta nuolat.

Taigi ne taip toli nuo Želvos augs dar vienas mokinukų sodintas miškas. Pavasarį, reikia manyti, jau stiebsis į viršų maži, liauni ąžuoliukai – būsimieji tvirti Lietuvos miško ąžuolai. O vaikai ir jų mokytoja, aišku, nekantraus pamatyti, kaip jų sodinti medeliai tampa vis tvirtesni, aukštesni, vis atsparesni vėjams ir audroms.

Sakysite, nieko ypatinga tos keliasdešimt pasodintų gilių? Bet jei prieš akis įsivaizduotume tiek tvirtų ąžuolų? Be to, juk maži darbai duoda pradžią dideliems. Todėl kas galėtų paneigti, jog vaikas, sėkmingai pasodinęs pirmąjį savo medelį, šio prasmingo darbo ateity nenorės pakartoti? Svarbu laiku parodyti jam kelią – gražų pavyzdį. Galbūt tuomet atsiras daugiau medelius sodinančių nei juos naikinančių, laužančių. Želviškiai mokiniai greičiausiai tai jau žino...

Rasa Povylienė,

Želvos vidurinės mokyklos mokytoja