Kovo 17 – osios rytą keliamės su džiaugsmu – mat žinome, jog kartu su visa klase vyksime į visiems puikiai žinomą Želvos girininkijos Makio mišką kelti paukščiams namelių – inkilėlių. Nuotaikos vos nesugadina darganotas ryto oras: dangų dengia dideli debesys, saulės nematyti. Atrodo, tuoj pliūptels lietus... Tačiau, kai lydimi mokytojos Rasos Povylienės išsiruošiame į mišką, debesys danguje išsisklaido, nušvinta saulutė. Ir mūsų nuotaika vėl puiki. Netgi sušylame...

Štai mes ir Makio miške. Čia sutinkame Želvos girininką Gintautą Povylių bei jo pavaduotoją Kęstutį Jarmalavičių. Pirmiausia mums Kęstutis pasakoja apie paukščius: kokie sparnuočiai gyvena šiame miške, kuriems iš jų bus skirti mūsų pakabinti inkilėliai. Sužinome daug naujų dalykų. Pasirodo, šiuose naujuosiuose „nameliuose“ turėtų įsikurti daugiausiai didžiosios zylės ir margasparnės musinukės. O nuo vieno inkilo iki kito turėtų būti išlaikytas apie 50 metrų atstumas. Taip pat sužinome, kad mažiesiems miško paukščiams grėsmingas yra genys – tai, pasirodo, plėšrūnas, kuris savo snapu gali praplatinti inkilo skylutę ir užpulti paukštelius (išties esame nustebinti...). Inkilo landa turėtų būti jo viršutinėje dalyje, o dugnas – kuo žemiau. Taip sunkiau paukštelius pasiekti kitoms miško plėšrūnėms – kiaunėms. Išklausę Kęstučio pasakojimo, girininko Gintauto paraginti, pasiskirstome į dvi grupes ir žingsniuojame tikslo link – kelti inkilėlių. O juos keliame pasinaudodami ilga dvišake kartimi. Kiekvienas įkeliame po vieną inkilėlį. Keliaudami mišku aptinkame apleistą inkilėlį su praplatinta skyle. Tai turbūt jau genio darbas...

Pakabinus inkilėlius galima ir atsikvėpti. Einame į visų pamėgtą pavėsinę, esančią ant Makio ežero kranto. Vaišinamės arbata, užkandžiaujame, dalijamės patirtais įspūdžiais. Netgi dalyvaujame gamtos žinovų viktorinoje, kurią čia pat mums surengia Želvos miškininkai Gintautas ir Kęstutis. Visi atminimui gauname dovanų po knygelę apie miškus.

Gaila, bet išvykos laikas baigiasi – reikia grįžti. Paliekame pavasarinės saulės nušviestą mišką, dar vis ledu padengtą ežerą... Grįžtame nors ir pavargę, bet džiaugdamiesi padarę gerą darbą – dabar į Makio mišką grįžusiems paukšteliams bus kur gyventi.

Rokas Kalesnykas, Želvos gimnazijos 7 klasės mokinys